2008 m. parodų anotacijos

 

TARPTAUTINĖ AKVARELĖS PARODA „BALTIJOS TILTAI. SLINKTYS“  

Tarptautinė paroda „Baltijos tiltai. Slinktys“ – tai Kaune vykstančios akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ branduolys, vienijantis įvairių dailės sričių kūrėjus iš vienuolikos Europos šalių. Parodos siekiamybė – išskleisti akvarelės meninio mąstymo įvairovę, gyvai traktuoti tūkstantmetę akvarelės patirtį, ieškoti jos originalaus plastinio ir prasminio rakurso. Skatinami menininkų eksperimentai su išraiškos formomis ir jų autentiškas, šiuolaikiškas požiūris į kūrinių tematiką bei turinį.

 „Baltijos tiltai“ yra jaunas projektas, Lietuvoje rengiamas tik antrą kartą, tačiau jo ištakomis reikėtų laikyti Pabaltijo akvarelės trienales, vykusias Rygoje nuo 1968 metų. Šių parodų dalyviai kas treji metai turėjo galimybę pasidalinti akvarelės meno atradimais ir įvertinti kolegų pasiekimus. Parodos neabejotinai paskatino Baltijos šalių akvarelės pažangą ir pozityvią akvarelininkų konkurenciją.

 2006 metais akvarelės traukos centru tapo Kaunas: renginį ėmėsi organizuoti Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius, suteikdamas projektui metaforišką „Baltijos tiltų“ pavadinimą (kuratorė – Virginija Vitkienė). Nutarta parodas rengti kas dvejus metus (bienalės statusas), siekiant dinamiškiau atskleisti akvarelės meno raidą.

 Veržliai išsiplėtė geografinės ribos – parodoje dalyvauja dailininkai iš viso Baltijos jūros regiono bei Šiaurės šalių: Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Islandijos. Taip tikimasi sparčiau suformuoti atvirą ir stiprią šių regionų menininkų bendruomenę, palaikyti tarptautinius kultūrinius ryšius, geriau pažinti minėtųjų šalių dabarties dailės charakterį.

 Šiemet akvarelės parodos koncepcija apibrėžiama lengvai kūrybinėms interpretacijoms pasiduodančia sąvoka „slinktys“. Pirma, tai vienas tinkamiausių žodžių akvarelės meninės kalbos lengvumui, lakumui, optinei judėjimo iliuzijai, spalvinių dėmių liejimuisi nusakyti. Antra – ir svarbiausia – slinkčių ir lūžių ieškoma akvarelės kokybės bei prasmių tektonikoje, vengiama banalios ar tik dekoratyviomis vertėmis save apibrėžiančios akvarelės. Vertinamos meistriškai įvaldytos klasikinės akvarelės išraiškos priemonės, bet kartu skatinama neapsiriboti įprastais kūrybos būdais, drąsiai brėžti naujas akvarelės slinkčių trajektorijas.

 Šios parodos ekspozicijos nevertėtų stebėti tradiciniu žvilgsniu: joje esama kūrinių, savo raiška stipriai nutolusių nuo įprastai suvokiamos akvarelės, peržengusių į tapybos, piešinio, grafikos, fotografijos, šiuolaikinio meno sritį. Paroda liudija, jog nūdienos akvarelė gerokai pasislinko nuo savo lyriško pirmavaizdžio, virsdama universaliu mąstymu, atsiskleidžiančiu ne tik paveikslų plokštumoje, bet ir trimačiuose objektuose, video meno kūriniuose, performansuose.

 Kotryna Džilavjanaitė, parodos kuratorė

 

 

GRUPĖS AQUA 12  PARODA „AQUARELISSIMO“

 Grupė Aqua 12 susikūrė 1992 metais ir vienija Lietuvos akvarelės meistrus iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Alytaus. Grupės įkūrėjo Eduardo Urbanavičiaus idėja išsaugoti akvarelę kaip nykstančią tapybos rūšį „užkrėtė“ akvarelininkus, tebėra gyva ir šiandien, tarsi kertinis grupės akmuo. Aqua 12 kiekvienais metais surenka pasklidusių po Lietuvą savo narių kūrinius į bendrą parodą, įspūdingą žanrine, plastine, atradimų įvairove.

Skaidrumo principas – bene vienintelis, kurį būtų galima laikyti grupės Aqua 12 susikūrimo pagrindu. Aqua 12 pasilieka tradicinėje balto popieriaus dvimatėje erdvėje, kurioje skaidrumas išlanksto trečią, o kartais ir ketvirtą matavimus – dvasios dimensiją, kuri kirsdama plokštumą, palieka skaidrias, neapibrėžtas formas, grąžina žvilgnį susikaupimui ties vizualinių formų kalba ir įtikina, kad čia yra ką apmąstyti ir pajusti.

 Agnė Narušytė

Baltas popieriaus lapas. Jis tampa nepaprastu, kai jo paviršiumi pasiskleidžia vanduo ir išsilieja akvarelinis dažas. Dailininko rankose dažais prinokintas teptukas baltoje erdvėje palieka ženklus: jie kalba, jie pykstasi, jie skamba, nes...

akvarelė – tai muzika

akvarelė – tai poezija

akvarelė – tai drama

Emilija Gaspariūnaitė – Taločkienė

 

Akvarelė tarsi susieja gamtos stichijas. Vanduo ir žemė – vandeniu skiedžiami dažų pigmentai. Oro lygmuo – skaidrumas. Medis – popieriaus lapas. Ugnis – pati slėpininga kūrybos eiga, sumanymų įgyvendinimas.

It spalvotas stiklas persišviečianti akvarelių spalva nuskaidrina mintis, išgrynina neapibrėžtas pajautas. Vienas ant kito klojami dažo sluoksniai nugula atpažįstamais pavidalais, kurdami naujas formų struktūras, ritmus, išskleidžiančius erdvės, laiko tėkmės, laikinumo ir amžinumo dermės prasmes.

Saulė Urbanavičiūtė

 

Nuo teptuko tekančio spalvoto vandens ganymas popieriaus paviršiuje.... – žaidimas, atėjęs iš vaikystės, bet jis baigiasi, vanduo išgaruoja, pasilieka dažais, ir tada matai, kad nieko nepakeisi, nesugriaudamas pirmojo įspūdžio...

Vytenis Bazaras

 

 

BALTARUSIŲ AKVARELĖ: INTERPRETACIJŲ buy generic propecia online LAUKAS 

Akvarelė daugumai Baltarusijos akvarelininkų yra meninis laukas, kuris leidžia patirti visišką kūrybos laisvę. Tiesa, šis meno laukas priklauso nuo savo paties vystymosi dinamikos, integralumo, tam tikrų prioritetų bei dviejų sąvokų –  tradicijos ir inovacijos –  sąlyčio architektonikos. Akvarelės dramaturgija remiasi savo įvairiapusiškumu: jos erdvė daugiamatė, beveik beribė, atvira įvairioms dailės kryptims ir supančiai aplinkai.

 Akvarelės laukas geba įgyti kintamas kokybes: kūriniai gali būti ir tikroviški, ir istoriški ar paremti legendomis, o kitąsyk – simboliški ir metafiziški...  Akvarelės barų užpildą daugiausia sudaro vaizduojamų objektų plastika ir ekspresyvių spalvos potėpių impulsai. Nesvarbu, ar turinys itin reikšmingas, ar ne, - akvarelė visuomet kupina emocijos, persmelkta šviesos, skaidrumo, vaiskumo ir savyje talpina perteikiamų jausmų nuoširdumą. Be to, tai yra sfera, kur vienas kito nekliudydami puikiai sugyvena tradicija ir eksperimentas.

Parodoje „Baltarusių akvarelė: interpretacijų laukas“ dalyvauja plačių kūrybinių interesų turintys akvarelininkai iš Vitebsko, Mogiliovo, Minsko, Novopolocko ir Pinsko. Vienas būdingiausių eksponuojamųjų kūrinių bruožų yra jų autorių susitelkimas ties santūria figūratyvine, kompozicinius ieškojimus vertinančia akvarele. Pastaraisiais metais ši ypatybė tapo skiriamuoju baltarusių akvarelės požymiu, kuris atspindi galutinai susiformavusios nacionalinės mokyklos lygį ir galimybes.

 Atsidavimas tradicijai, ankstesniems baltarusių menininkų kūrybiniams atradimams neblogai dera prie modernios vaizdo interpretacijos, eksperimentų su forma, spalvos plastika ir skirtingomis akvarelės technikos priemonėmis. Įvairūs kompozicinio mąstymo būdai, savita akvarelinės tapybos maniera, didelis tematinis diapazonas, pradedant tradiciniais siužetais ir baigiant pasakiškais vaizdiniais, autoriaus fantazijos dariniais – visa tai išties patraukia mūsų dėmesį...

 Daugiau nei pusė parodos dalyvių atstovauja Vitebsko akvarelės mokyklai, kuri susiformavo  XX a. antroje pusėje ir yra žinoma Europos dailės kontekste. Šios mokyklos atstovų kūriniai, jų kompozicijos ritmingumas, spalvos ekspresyvumas ir imlumas naujoms dailės tendencijoms neliko nepastebėti tapybos meno plėtotėje.

 Daugelį pripažintų Baltarusijos akvarelininkų vienija Vitebsko akvarelės draugija, įkurta 1995 metais. Šios draugijos nariai dalyvauja savo šalyje ir užsienyje rengiamose dailės parodose, organizuoja ir koordinuoja įvairius projektus. Tarp pastarųjų – tarptautinė akvarelės bienalė „Akvarelnaja Siabryna“, kurios tikslas –  stiprinti kūrybinius ryšius tarp skirtingų akvarelės mokyklų ir toliau puoselėti baltarusių akvarelę. Vitebskas yra laikomas Baltarusijos akvarelininkų veiklos epicentru, kuriame ypač aktyviai plėtojama ir populiarinama akvarelinė tapyba.

 Parodoje eksponuojamų darbų autoriai (Baltarusijos dailės akademijos absolventai) demonstruoja savitą stilistiką ir meistriškai valdo pasirinktas išraiškos priemones. Jie giliai pasineria į spalvos prigimtį, laisvai improvizuoja, naudoja įvairiausius akvarelės įrankius, bet išlieka savo vystomos manieros rėmuose. Šiuolaikinė baltarusių akvarelė šioje parodoje atsiskleidžia kaip dinamiškas autorius supančio pasaulio interpretacijų laukas, kaip baltarusių mentalitetas ir tradicija, jungiama su naujesnėmis dailės tendencijomis. Abejoju, ar ši nedidelė ekspozicija gali pilnavertiškai ir panoramiškai atspindėti kartais ne visai suprantamą ir iki galo neapibrėžtą Baltarusijos akvarelės lauką. Tačiau ji tikrai yra organiška šios sferos dalis, raiškus mūsų šalies akvarelės vaizdinys.

 Dr. Michailas Cibulskis (Baltarusija), parodos priligy online kuratorius

 

 

IRENA LUSE: PERSONALINĖ PARODA „JAUTRUMAS“

Ar įmanoma nustatyti skirtybę tarp paveikslų, sukurtų vyro ir moters? Regis – taip, ir vienas geriausių pavyzdžių yra latvių tapytojos Irenos Luses kūryba.

Ne, tai ne technikos ar kompozicijos teorijos klausimas – tokio skirtumo nėra, nes abiejų lyčių studentai Latvijos dailės akademijoje (kurioje dėsto ir profesorė Irena Luse) lavinami vienodai. Tai – žodžiais neapibūdinamas jausmas, leidžiantis atpažinti, jog kūrinys buvo nutapytas moters. Vos juntamas vidinis dvelksmas, šviesa, spalvų deriniai, sukuriantys  plazdėjimo ir lengvumo pojūtį.

Irena dirba skirtingomis tapybos technikomis: aliejumi, pastele, akvarele. Jos kūrybinė biografija gausi – dailininkė eksponavo kūrinius daugelyje žinomų meno forumų Europoje, surengė personalinių parodų. Atskleisdama siužetą, interpretuodama savo pagrindinę temą – sudėtingas emocines patirtis ir moters pasaulėvoką – tapytoja ir toliau stebina stiliaus naujumu, nuoširdumu, išskirtiniu intymumu. Tai visiškai apibrėžia menininkės misiją – iškelti subjektyvius jausmus iki apibendrintų simbolių lygmens.

Irena pirmiausia gebėjo sukurti išsklaidytos šviesos, gimstančios iš nematomo buy clomid vidinio šaltinio, įspūdį aliejinėje tapyboje, o vėliau jį  ištobulino pastelėje ir akvarelėje.

Akvarelė yra ypatinga technika – ji įpareigoja dirbti tobulai, nes bet kokia klaida, bet koks taisymas gali beviltiškai sunaikinti pigmento ir vandens sąjungą ant sušiaušto popieriaus paviršiaus. Irenos Luses niuansuotų spalvų pasaulis yra nulemtas būtent šios technikos. Jos šokantys, sklendžiantys vaizdiniai užpildo paveikslą, judėdami tik jiems girdimos muzikos ritmu. Jie įsijungia į spalvines kompozicijos dėmes taip natūraliai, kad sukuriama visiškai nedalomos, harmoningos aplinkos vizija.

Taip yra todėl, jog akvarelėse Irena gyvena savo pačios gyvenimą – ji sugaudo akimirkas, kurios prasprūsta pro kitų akis, bet įsitvirtina dailininkės įžvalgose, patiriamose ir narstomose giliai sąmonėje. Būtent šis procesas būdingas akvarelės tapybai – momentinis teptuko prisilietimas, susiliejimas su prieš tai padengtais sluoksniais ir išbaigtos visumos sukūrimas. Sustojęs akimirksnis. Greitai džiūstanti tikrovės clomid online iliuzija. Paukščio lengvumas.

 Menininkė daug keliauja, kad palaikytų pasaulėvokos aštrumą ir jausminės energijos apytaką. Ji patyrė kūrybinių įspūdžių Meksikoje, Kinijoje, JAV; studijavo Europos meno kolekcijas, kaupdama kultūrinę patirtį, reikšmingą savo kūrybai ir darbui su studentais. Į Irenos vaizdinių pasaulį įsipina universali meninė erdvė, artima ir suprantama skirtingai mąstantiems žiūrovams.

Trapi moters levitra online figūra, egzistuojanti anapus erdvės ir laiko, yra dominuojantis Irenos kūrinių motyvas. Jos moteris šoka – viena, su vyru, įsimaišiusi minioje; ji greičiau dvasiškai nuoga, nei paprasčiausiai nusirengusi; ji myli – ne tik vyrus, bet ir savo pačios kūniškumą, gėles, gyvūnus, lietų, jūrą ir visą likusį pasaulį, tobulai su juo susilieja.

Nesunku atspėti, kad idėjų prototipas yra pati menininkė – ne fizine, bet dvasine prasme, -  įvaizdinanti įvairias savo sielos išraiškas, joms suteikianti formą, spalvą ir charakterį tapyboje. Vaizdiniai gali klonuotis, pasidauginti netgi vienos kompozicijos ribose, kol užbaigiamas visas paveikslas. Iš esmės nesvarbu, ar jame nutapyta viena figūra, ar daugybė – visos tos figūros yra skirtingi atspindžiai vienos vienintelės, tikrosios. Galbūt todėl menininkė nesuteikia specifinių bruožų savo skrendančiai moteriai ir tapo jos atvaizdus universaliomis, anatomiškai teisingomis proporcijomis.

Viską jungiantis dėmuo Irenos Luses paveiksluose yra šviesa – reikšmingiausias veiksnys spalvų paletės gyvavimui. Jos kompozicijų pagrindą sudaro harmoningas skirtingų spalvų plotų derinys. Šios grynos, melodingos spalvos švyti iš vidaus, tad šviesa – svarbiausia Irenos kūrinių medžiaga, o skirtingų pigmentų panaudojimas tėra šalutinis klausimas.

Kokią tapybos techniką benaudotų autorė, ji visad išlaiko spalvinės gamos skaidrumą. Jos darbuose nepastebėsite vadinamojo degimo efekto. Nepaisant specifinių, tarsi neapibrėžtų Irenos paveikslų kontūrų, jų kompozicija niekada neišskysta į duslią rudai pilką masę. Autorės tobulai švarūs, perregimi kūriniai primena senovinius langus su vitražais – jie vizualiai lengvi, bet tematiškai sudėtingi.

Tai ir yra moteriškos tapybos esmė – suderinti vidinį jausmų pasaulį su vaizdine spalvų tikrove, leidžiant jiems skleistis kartu. Nepriekaištingai valdyti techniką, įgudusiai žaisti subjektyviomis žmogaus patirtimis, mintimis, jausmais ir priversti stebėtojus jausti, šokti, patiems apsigyventi momentinėje emocijų gamoje.

 Eva Lapinska (Latvija), menų magistrė